Monblanas – Tavo viršūnė ;)

‘Straipsniai’ temos archyvas

Žygis Alpių kalnuose buvo suplanuotas kaip penktasis etapas kalnų žygio skirto Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Aukščiausia Alpių viršukalnė Monblanas (4807 m.), vadinama Europos stogu ir esanti Prancūzijos Alpių kurorto Šamoni papėdėje, kiekvieną vasarą privilioja šimtus kalnų kelionių mėgėjų, tiek pirmą kartą kopiančių, tiek veteranų.

Nuo 2000 m. ir man tai buvo ketvirtasis kopimas į šią viršukalnę, nes čia visada naudinga pasitreniruoti, pasitikrinti savo įgūdžius, prieš vykstant į aukštesnius kalnus, ir nėra didesnių problemų kopiant vienam. Be to, kiekvienas įkopimas būna skirtingas, turi savų siurprizų, nutikimų.

Jei 2001 m. ant pačios viršūnės vaikštinėjau visą valandą, saulei šviečiant ir šildant, tai 2008 m. net ir 10 minučių (tiek reikėjo kapsulei užkasti) siaučiant pūgai ištverti buvo sunku, o nusimovęs pirštines galėjai nušalti rankas ne dėl šalčio, bet dėl stipraus vėjo. Todėl dažnai kalnų mėgėjai atvykę į Šamoni arba palypėję iki 3000 m. stovyklavietėje ant ledyno laukia orų pagerėjimo, dažnai kopia naktį su žibintais, nes nakties metu aprimsta vėjas, pragiedrėja.

Kita problema yra 700 m aukščio uolėtas šlaitas, kurio keteromis reikia kopti į aukštutinę stovyklavietę (3850 m) ir nusileisti po įkopimo į viršukalnę. Pirmiausia tenka pasiekti tas uolas einant su katėmis (ant batų) suledėjusio sniego šlaitu ir tada jas nusiimti. Tai smulkmena, palyginus su tuo, kad tuoj pat prasideda pavojingasis kuluaras, kuriuo iš viršaus kartais žemyn lekia akmenys, ypač saulei patekėjus, kai jie atitirpsta, arba išjudinami aukščiau tuo momentu vaikščiojančių (kylant arba leidžiantis) alpinistų.

Daug kartų teko tuo kuluaru praeiti (ir kitiems padėti), todėl teko matyti visokių nutikimų. Nors kuluaro plotis toje vietoje nėra didelis (gal 30 – 40 m), tačiau statokas ir apledijęs šlaitas, kuriuo reikia skersai praeiti iki kitos uolų keteros, naudojantis ledkirčiu, ne vienam keliautojui sukelia problemų. Todėl ne kiekvienas išdrįsta eiti vienas, dažnai susiriša keliese saugos virve, tikėdami, kad taip saugiau, tačiau prasidėjus iš viršaus lėkti akmenims, toks ryšys gali atsidurti ,,spąstuose’’ – neaišku ar tuo metu trauktis atgal, ar stoti, ar eiti į priekį (kartais akmenų lavina gali tęstis net kelias minutes, keliomis ,,porcijomis”.

Bet koks sprendimas tuo metu gali būti tiek klaidingas, tiek teisingas. Kartą teko matyti, kaip į tokius spąstus pateko danų alpinistų ryšys (kuluarą buvau praėjęs tik prieš kelias minutes), tačiau jie sustojo užsidengę galvas kuprinėmis, į kurias pataikė ne vienas akmuo, laimei, didžiausi pralėkė pro šalį. Tačiau šioje vietoje yra buvę ir daug nelaimingų atsitikimų.

2008 m. rugpjūčio mėn. pirmą kartą pavojingąjį kuluarą praėjau ir uolų keteromis į viršų kopiau naktį, nes vieną vakarą prieš tai iš savo stovyklavietės, esančios minėto uolėto šlaito papėdėje (3000 m.) stebėjau tuo šlaitu kopiančius alpinistus (matėsi žibintų švieselės). Išėjau link minėto kuluaro 2 val. nakties, kiek palaukęs ir įsitikinęs, kad akmenys iš viršaus nekrenta (naktį jie būna įšalę lede ar sniege), neskubėdamas sėkmingai praėjau pavojingąjį kuluarą.

Tačiau nuotykis ir manęs laukė – toliau kopdamas uolų keteromis paklydau (su žibintu netoli pašviesi), tačiau po 15 min. priverstinio poilsio grįžau šiek tiek atgal ir suradau teisingą kelią (kitą kartą tikriausiai nekopčiau naktį, nes galėjo tekti ant uolos keteros prasėdėti iki kol pradės aušti, o naktis šalta…).

Auštant (dar prieš saulės patekėjimą) užkopiau uolomis į alpinistų prieglaudą (3800 m.). Informacinėje lentoje parašyta ,,štormas”, tačiau jokio vėjo nebuvo, tik viskas skendėjo rūke. Papusryčiavęs nusprendžiau eiti į žvalgybą – gal aukščiau nėra debesų, gal ten šviečia saulė (kalnuose taip būna), tokiu atveju palypėčiau iki Monblano viršūnės, nes kelias man gerai žinomas.

Neskubėdamas kokias dvi valandas kopiau į viršų per rūką, sutikau grįžtančius du jaunus vyrukus amerikiečius, sako vėjas stiprėja, rūkas tirštėja (faktiškai tai debesyse vaikščiojome). Pasakiau, kad ir aš neužilgo suksiu atgal. Po 15 min. išgirdau „dainuojant” stiprėjantį vėją, o neilgai trukus audra (štormas) užgriuvo visa savo galia – uraganinis vėjas su kruša privertė gulėti įsikniaubus į sniegą, nes galėjo nupūsti nuo keteros, o kruša – veidą sukapoti.

Kol nusileidau į alpinistų prieglaudą dar ne kartą teko šitaip apsiginti nuo audros, labai pravertė ir ledkirtis (įsmeigęs į sniegą gali už jo laikytis). Visą vakarą ir iki pusiaunakčio siautė pūga. Visos palapinės buvo išardytos ir visi alpinistai slėpėsi namelyje.

Anksti ryte pastebėjau, kad dangus pragiedrėjęs, o debesys laikos šiek tiek žemiau, viršukalnės – atviros. Dauguma grupių leidosi uolėtuoju šlaitu žemyn, gal pesimistai, arba labai sušalo, arba laikas ribotas. Vis tik nusprendžiau dar kartą pabandyti, nes patekėjo saulė ir gerai matosi kalnų viršūnės.

Ankstesniais kartais nuo alpinistų prieglaudos kopti teko tik naktį (su žibintu), o saulei tekant būdavau netoli Monblano viršūnės. Šį kartą išėjau saulei patekėjus, tačiau galėjau eiti žymiai greičiau, nors ir daug sniego priversta, juk matomumas labai geras, taigi skuodžiau į viršų kaip koks „kiškis“ nuo vilko bėgdamas. Ne veltui skubėjau, nes netoli viršūnės vėl užklupo nedidelė audra.

Netoli viršūnės, likus sunkiausiam etapui (siauros keteros, šlaito statumas, gilus sniegas) naudinga pailsėti. Besiilsint mane pasivijo čekų alpinistų grupelė ir du jau pažįstami amerikiečiai. Pasakojo, kad jei nebūčiau išėjęs į viršūnę, tai ir jie nebūtų ėję (nes ėjo pirmą kartą), kelio nežinojo.

Mandagiai juos praleidau į priekį, juk nusibodo man vienam pėdas giliame sniege minti. Tačiau ant viršūnės prasidėjo stiproka pūga, pūtė ledinis vėjas, tad mano pakeleiviai ant viršūnės išbuvo gal porą minučių. Man gi reikėjo kapsulę su tūkstantmečio ženklu ir kitais ženklais užkasti sniege su ledkirčiu, o sniegas buvo labai kietas, todėl nelabai giliai pavyko ją paslėpti.

Leistis žemyn per pūgą prieš vėją siauromis keteromis nelengva, dar blogiau, kad nėra galimybės fotografuoti. Tačiau keletą nuotraukų padariau. Nusileidus žemiau vėjas gerokai aprimo, net saulė pradėjo šviesti, tad grįžau į stovyklavietę neskubėdamas, gėrėdamasis pažįstama kalnų panorama.

Dar vieną naktį teko nakvoti alpinistų prieglaudoje, nes leistis uolėtuoju šlaitu žemyn bei praeiti pavojingąjį kuluarą geriau anksti ryte, kol iš viršaus nėra akmenų lavinų. Leidžiantis dieną rizika gerokai padidėja, nes vienos grupės leidžiasi, o kitos kopia aukštyn ir dažnai išjudina akmenis, kurie yra jau atitirpę po nakties įšalo.

Dar vieną naktį nakvojau žemutinėje stovyklavietėje (3000 m), nes turėjau palikęs čia ir palapinę, ir maisto atsargas (tik atėjęs radau palapinę apverstą dugnu viršuje, nes audra ir čia siautėjo, kažkas buvo uždėjęs keletą akmenų, kad nenuneštų). Ant dujinio primuso gaminau valgį (sriubą ir košę), nes reikėjo „atsigriebti” – viršuje maisto turėjau ribotą kiekį.

Vakare netikėtai šalia savo palapinės išgirdau lietuviškai kalbant, tai buvo mišri grupė keliautojų (iš Kauno, Vilniaus, Marijampolės ir kt.). Šiek tiek pasidalinau patyrimu ir prieš auštant kitam rytui jie išėjo į viršų uolėtuoju šlaitu, tą pačią dieną ruošėsi kopti į Monblano viršūnę. Nežinau, kaip jiems sekėsi, nes man buvo laikas leistis link elektrinio tramvajaus ir į Šamoni, tačiau tą dieną buvo geras oras, todėl lietuvaičiams galėjo ir pasisekti, tikiuosi. Iš Šamoni iki Berno (Šveicarija) pavežė su mikroautobusu pažįstami danų alpinistai, o iš ten – autobusu į Vilnių.

Su geriausiais linkėjimais,
Stasys Venskus, Delfi.lt

… … d. Pagaliau mes, penki vyrukai, sėdime viešbutyje ir ilgai mus vienijęs tikslas ir kvapas jau praeityje.  Penki vyrukai, tai Juozas, išdidus kaip karalaitis Sidharta, kurį gali išvesti iš kantrybės tik blogai veikiantis primusas, Aidas, tikras vėjavaikis, kuris apie vėją gali pasakoti nesustojęs nuo Chamonix iki Vilniaus, tik, kad būtų kam klausyti, inteligentiškas Andrius, kuris su sniegbridžiais nuo kalno gali leistis su tokiu orumu, lyg pasirašytų svarbiausią valstybės dokumentą, Arūnas, geras ir nuoširdus žmogus, visada pasirengęs kokiai nors lenkei įsiūlyti antibiotikų su laisvinamuoju šalutiniu poreikiu ir Kęstutis, kuris moka gaminti krem-briule. Tikslas, sutikti Naujuosius metus ant aukščiausio Europos kalno, Montblano(4808m), gana keistas tikslas, vertinant, kad teks atsisakyti įgimtų lietuviui savybių, kaip baltos mišrainės dorojimo Naujųjų metų naktį, užgeriant ją, degtine.

Galima pripažinti, nelengva ir mums buvo, jau įlipęs į Andriaus vairuojamą autobusiuką, Juozas pareiškia, kad be alaus jam pradėti kelionę bus sunku. Apie vienijantį kvapą bus galima užsiminti, dienoraščio pabaigoje.

Taigi, gruodžio 26-oji, antroji Kalėdų diena, skrandžiai pilni vakarykščių vaišių, sunki kelionės pradžia, visi renkamės prie Juozo namų, nors jau 10 valanda, tačiau miestas dar neprabudęs. Susirinkę einame pas Juozą paimti bendro inventoriaus ir žygio maisto. Maistas sudėliotas į polietileninius maišelius, ant kurių puikuojasi užrašai „Vyrukas 1″, „Vyrukas 2″ ir t.t. Po pusvalandžio pakavimosi, laukia paskutiniai atsisveikinimo bučiniai su artimaisiais ir mes jau kelyje į Chamonix, miestelį esantį arčiausiai Montblano. Kelionės pradžioje jaučiamas mano ir Andriaus pasiryžimas vairuoti, taigi trims likusiems vyrukams tenka aukotis ir patogiai įsitaisius ant galinės sėdynės, prašytis sustoti, kad būtų galima įsigyti paskutinį kelioninį inventorių – alų. Kaip visa tai įvyksta, automobilyje įsivyrauja taika ir harmonija, lydėjusi mus visą kelionės laikotarpį. Dabar belieka svarbiausi 2 dalykai, laiku sustoti „Stacia atlyva” ir „Stacia palyva”. Iki Ženevos, galinis ekipažas išsitiesę sėdynes ramiai sau ilsėjosi, Ženevoje teko ieškoti C.E.R.N. darbuotojo, kuris buvo mums palikęs benzininius primusus. Čia reikia paminėti, kad Ženevą mes pasiekėme jau gruodžio 27 dieną. Dar po kelių valandų, mes jau Chamonix, kur prasideda mums trūkstamo inventoriaus paieškos, tai batai man ir Andriui bei sniegbridžiai kiekvienam. Pirmoje parduotuvėje, buvo didelė eilė, tai mes patraukėme į parduotuvę „Intersport”, bet šioje parduotuvėje, atsakingas vadybininkas sužinojęs mūsų kelionės tikslą atsisakė nuomoti inventorių, teigdamas, kad jis nenori atgauti batų su mūsų nušalusiom galūnėm viduje ir apskritai jis primigtinai siūlė mums nusisamdyti gidą, nes esą žiemą Montblanas tai ne Montblanas vasarą. Ką gi, mūsų išdidumas neleido mums ilgiau čia pasilikti, nuėjome į dar vieną parduotuvę, kurioje savo kelionės tikslo, dėl jau minėtų priežasčių, neatskleidėme, čia pavyko gauti didžiąją dalį trūkstamo inventoriaus. Likusius vienus sniegbridžius gavome pakeliui į motelį. Motelis 2 žvaigždučių, tačiau labai draugiškas turistams, yra virtuvėlė, kuria gali naudotis kiekvienas jo svečias, mes buvome apsistoję 8 -čiame kambaryje, kuriame be mūsų apsistojo 2 ruseliai, ką tik nusileidę nuo kalnų, jie mums suteikė informacijos apie sniego būklę kalnuose.

Gruodžio 28 d., keliamės 7 val., rusai, parodę savo nepalaužiamą valią dar pamiegoti, netrukus prie mūsų prisijungia, tik vienas jaunuolis, su kuriuo mes nebendravome, dar dedasi neprabudęs, tačiau po mūsų 2 val. kuitimosi kambaryje, net ir jo jaunatviškas maksimalizmas neatlaiko mūsų šlamančių kuprinių garsų, bei mūsų tarpusavio pokalbių tembro, išeinant mes atsisveikinam ir su juo. Lauke spaudžia -15 laipsnių šaltukas, jei ne kalnų apsuptis ir žmonės apsirengę pagal paskutinės mados slidinėjimo aprangos reikalavimus, esminio skirtumo tarp Tėvynės nebūtų. Keliaujame autobuso stotelės link. Laiko dar yra, prisimenam, kad degtukų mes neturime, prie stotelės atsidaro suvenyrų parduotuvė, Kęstutis pamato inkrustuotą degtukų dėžutę, naiviai klausia kainos, tikėdamasis, kad ji kainuos ne daugiau 5€, tačiau tenka giliai nusiminti, jos kaina – 23€, bando savo gestų ir anglų kalba paaiškinti, gal kartais ji turi pigesnių degtukų, pavyksta, gauname po 0,3€. Deja pagal tvarkaraštį turėjęs atvykti autobusas neatvyksta, tenka laukti toliau, spaudžiant lietuviškam šalčiui. Pagaliau atvyksta autobusas, tačiau mus nustebina, kad jis nesiskiria nuo sovietmečiu Lietuvoje kursavusių autobusų, t.y. jis nešildomas, bet juk žygio pradžia, tam dėmesio neskiriame, tik šiek tiek vėliau paaiškėja, kad autobusas važiuoja ir su atidarytu stogo liuku. Vairuotojo, paprašius ir jam atlikus kelis programavimo veiksmus, pagaliau liukas uždarytas. Vėliau mūsų laukia keltuvas į 1801 metrų aukštį, čia daugumai bendrakeleivių prasideda slidinėjimo trasos, tačiau mums tai kelio pradžia išsvajotojo tikslo link, deja jį įveikti teks pasikliaujant savo jėgomis ir kojomis. Pradedam kopimą užpustytu kalnų geležinkeliu, už posūkio ant kalno keteros stovi kalnų ožys ir žiūri ramiai į pro jį praeinančią vorelę. Iki pirmosios stoties keliaujame tik batais, nes keliukas puikiai sumintas, pakilimas nėra status, oras giedras, vėjo beveik nėra. Nuo tarpinės geležinkelio stoties, geležinkelis statėja, ėjimas darosi sudėtingesnis, tenka dėtis kates. Prieiname galinę stotį, planuojame keliauti iki uždarytos kavinės, joje ant terasos papietauti. Oras darosi atšiauresnis, tenka vilktis pūkuotes, tačiau pietūs ilgai netrunka, užkandam ir keliaujam toliau. Sniego darosi vis daugiau, tenka dėtis sniegbridžius, mums tai nauja patirtis, tačiau nesunkiai su ja susitvarkome, apie 5 val. pasiekiame miškininkų namelį (Baraque Forestiere des Rognes 2778 m). Temperatūra -11 vėjo greitis apie 3 m/s, Namelio prieangis pripustytas, tačiau gyvenamasis kambarys tvarkingas, įėjimas uždegtas sena palapine. Viduje nusprendžiame statytis palapinę, Juozas ruošia vakarienę, mūsų laukia grikių košė su mėsos konservais. Visiems nuotaika puiki, apetitu nesiskundžiame. Lauke spaudžia šaltukas, tačiau viduje pakankamai šilta. Aš pasiblaškęs po apylinkes su kamera rankose visiems parodau gražų vaizdą į Chamonix, gražu! Jau sutemus, apie 7 val. Arūnas pamato žiburius kalno papėdėje, netrukus paaiškėja, kad tai lenkų turistų grupė, vėliau mus lydėsianti beveik visą kelionę. Jie pilni energijos, bando bendrauti, bet mes jau buvo pasirengę poilsiui, todėl nebuvo patys mandagiausi pašnekovai.

Gruodžio 29, keliamės 5.30, temperatūra -16, vėjas 3m/s, Juozas baudžiasi uždegti primusus, Kęstutis turi budėti, pusryčiauti paruošia ryžių košę su mėsos konservais ir arbata. Kol kas nelabai sekasi, nėra įdirbio, labiau vienas kitam maišomės. Prašvitus, apie 8 val. pajudame toliau, palikdami lenkus dar tik besikeliančius, prasideda rimtesnis ir daug statesnis kopimas, sniegbridžius tenka prisitvirtinti prie kuprinės ir vėl dėtis kates. Vietomis yra pakabintos lyno saugos, užlipus ant pirmosios keteros, matosi antrasis namelis, tačiau mes nusprendžiame į jį nesukti ir keliauti toliau, lipimas darosi visai status, akmeninėmis olomis, vėjas stiprėja, oras bjūra ir šaltėja. Pietaujame vienoje mažoje aikštelėje, labai greitai, nes kelias dar tolimas, nors mūsų tikslas – yra nuolat matomas. Pirmieji užkopiame iki Refuge de I`Aig. du Gouter 3817m Aš(Aidas), Andrius ir Arūnas (AAA), rengiame arbata Kęstučiui su Juozu. Namelyje mus pasitinka -12 laipsnių šaltis, daug čiužinių ir pledų. Čia tvarkinga, lentynose sudėtos šlepetės, randame palikto maisto ir šiek tiek benzino. Tai labai gerai, nes Juozas jau buvo supanikavęs, kad mums benzino neužteks ir teks mažinti arbatos kiekius, o tai būtų pati blogiausia žinia, nes skysčių trūkumas jaučiamas nuo pat kelionės pradžios. Dauguma mūsų jaučiamės pavargę, netrukus įsirengiam guolius ant stalų ir gulame miegoti. Naktis praeina ramiai. Temperatūra lauke -18, vėjas 23 m/s.

Gruodžio 30 d., keliamės 5.30 tačiau dauguma mūsų jaučiamės nekaip, aš net nebandau keltis, Juozui, Arūnui ir Kęstučiui skauda galvą, tik Andrius nieko nejaučia ir ramiai bei oriai rengiasi kelionei. Už lango jaučiamas stiprus vėjas. Juozas išlindęs laukan leidžia dar kurį laiką pamiegoti, tačiau ir atėjus 9 valandai mūsų savijauta nepasikeičia. Papusryčiavus, Juozas siūlo išeiti pasivaikščioti į viršų, nors didelio noro matyt niekas nejaučia, bet nesispyriodami seka Juozo įkandin. Aš lieku namelyje. Kalno viršus skendi debesyje, vėjas stiprus apie 15 m/s, netoli paėję gręžiasi atgalios ir prisijungia prie manęs ramiai prastumti dieną. Vakarėjant pamatome lenkų grupę, beskaičiuodami matome, kad jų yra daugiau nei palikome miškininkų namelyje. Netrukus pasirodo pirmieji vaikinai, klausiame kiek jų yra, pasirodo jie šešiese, nes vėliau prisijungė du, kurie turėjo užduočių mieste ir į miškininkų namelį net nebuvo užsukę. Perdislokuojam savo miegamuosius, draugiškai palikdami pusę čiužinių lenkams, taip pat ir antklodes. Pavakarieniavę sugulam miegoti, ryte nusprendžiam patikrinti koks oras ir tik tada priimti sprendimą dėl kopimo į Montblaną.

Gruodžio 31 d., ryte atsikeliu pirmasis, visiems pranešu, kad už lango pūga, nors Chamonix matosi, taigi entuziazmo nestinga, nors viduje aiškiai girdimas pūgos siautimas. Ką gi, kadangi iš Juozo pusės entuziazmas nesklinda, visi keliasi tingiai ir neskubėdami. Išėjus į lauką ir įvertinus situacija pasidaro aišku, šią dieną praleisime niekur nekeliaudami. Ryte laukiame įprastinių Danguolės, Juozo žmonos, atsiunčiamų orų prognozių, jos šiek tiek guodžia, bet tuo pačiu neramina, laukiame geresnių orų, tačiau labai šaltų, net iki -45 C orų. Pereinamas oras žadamas rytoj, ryte žadamas sniegas, tačiau apie pietus jis ir vėjas turi rimti. Nusprendžiame surizikuoti ir kopimą į kalną bandyti rytoj. Diena slenka vangiai, pokalbiai nesiriša, tiesiog trinamės ir tiek. Vakare Juozas pasiūlo, kad apie 10 val. atsikeltume ir nors simboliškai sutiktume Naujuosius Metus. Atsikeliu be 10 minučių 12. Visa kompanija ramiai miega sutikdami naujuosius metus savo sapnuose. Išlendu į lauką, bet ten toliau nei ištiesta ranka nieko nesimato. Tad ramiai grįžtu atgal į savo šiltą miegmaišį.

Sausio 1 d., keliamės 4.30, atsikeliu su aiškia nuojauta, kad šiandien mums pavyks ir mes pasieksime išsvajotą viršūnę. Už lango siaučia pūgą, tačiau Danguolės atsiųsta orų prognozė teigia, kad oro sąlygos po pietų gerės. Rengiamės susikaupę, nesigirdi rytais jau įprastu tapus juoko ir šurmulio, suvalgome pusryčius ir apie 6 val. dar tamsoje pajudame kalno viršaus link. Lauke pusto, matomumas minimalus, tačiau pradžioje kelias žinomas ir neklaidus, po valandos už nugarų pamatome lenkų švieseles. Išėję į pirmąją plokštumą orientuotis sekasi sunkiau, mūsų kryptys su lenkais išsiskiria, tačiau netrukus mes jau leidžiamės ir sekame lenkų išmintomis pėdomis. Sniego pusnys gilėja, lenkai stringa, pėdas pradedame minti pasikeisdami ir taip draugiškai apie 11.30 pasiekiame Refuge Bivouac Vallot 4362m namelį. Vėjas nerimsta, tačiau namelyje temperatūra tokia pati kaip ir lauke -18C. Mes ypatingai geros įrangos, su kuria galėtume ilgą laiką praleisti šaltyje, skirtingai nuo lenkų, neturime, be to viena aišku jeigu uždelsime, viršūnės galime ir visai nepasiekti. Šiokie tokie krebždesiai ir mūsų grupėje girdysi abejojant ar tokiu oru galima pasiekti viršūnę, tačiau tikslo siekimo noras paima viršų ir mes nors ir silpnesniam, tačiau vis dar gūsingam vėjui pučiant traukiame į viršų, namelyje palikę lenkus. Po valandos tampa aišku, mūsų pasirinkimas buvo teisingas, oro sąlygos staiga tampa švelnesnės, vėjas rimsta, kalnų viršūnėse matosi tik pustomi sniego liežuviai, kurie kaskart pažvelgus tampa vis plonesni. Užlipus ant paskutinės keteros Montblanas iškilmingai stūkso giedroje lyg laukdamas svečių iš šiaurės, mes traukiame tolyn ir į viršų. Pradedame eiti labai smailia ketera vieną koją statydami Prancūzijoje, kitą Italijoje, šiek tiek baugu, nes iš abiejų pusių šlaitai labai statūs, mus pasitinka gelbėtojų sraigtasparnis, man viena mintis, kad tik jis nesugalvotų dabar mūsų nukelti. Valio, gelbėtojai dingsta ir męs su Arūnu jau viršūnėje. Po 20 min. lygiai 14 val. Jau visi viršuje, viduje nuosaikus džiaugsmas, kelios akimirkos fotografijai ir mes palengva judame atgal. Oras vis dar puikus, vaizdai nuostabūs, esame vis dar aukščiau viršūnių. Apačioje pamatome kalno viršaus kylant du lenkus. Susitikę apsikeičiame banaliomis frazėmis pasisveikinimais ir išsiskiriam. Nusileidę iki Vallot, randame likusius du lenkus, mergiotė visai sustirus, jos vaikinas panikoje, nori kviestis gelbėtojus. Arūnas, mergiotei paslaugiai įsiūlo stiprių antibiotikų, kad užmuštų visas pas ją esančias bakterijas, įskaitant ir bifidus. Ką gi, ilgai nedelsiant, ištuštinę savo arbatos atsargas, keliaujame link Refuge de I`Aig. du Gouter 3817m. Kadangi oras kaip niekad mus lepina savo spalvomis ir matomumu, leidžiamės lėtai, Juozas mėgaujasi kalnų fotografija, visomis pozomis. Paskutinę keterą pasiekiame jau sutemus, tačiau Gouter jau matosi, namelio link keteros viršuje supustyti didžiuliai karnizai, šiek tiek baugu, kad paskutiniams žingsniams likus nenusisuktume sprando. Organizuojame saugą ir leidžiame virve, tai netrunka ilgai ir mes visi plius 2 lenkai namelio prieangyje. Staiga lenkų mergiotė nukrinta nuo suolo, net nespėjus nusiimti kačių, akimirka ir lietuvaičiai vėl prie jos, gabename į gyvenamąjį kambarį, numauname batus, ji atsigauna, girdome arbata, kišame į miegmaišį, panašu, kad dar vienas nuotykis baigiasi laimingai. Po 2 val., grįžta likę lenkai, taip pat sėkmingai pasiekę viršūnę. Mes ilgai nedelsiant sugulame, nes rytoj laukia paskutinė, bet ne lengvesnė diena kalnuose.

Sausio 2 d., keliamės vėliau, apie 7 val. lėtai kuičiamės, ir 9 val. pajudame slėnio link. Leidžiamės su saugomis, kelias status ir sudėtingas. 14 val. Žemiau Baraque Forestiere des Rognes stojame pietauti. Dedamės sniegbridžius, ėjimas darosi spartus, pakeliui sutikę į Montblaną kylančią porelę po valandos pasiekiame traukinuko stotį, tampa aišku, į keltuvą mes jau nespėjome. Prie keltuvo viršutinės stotelės ateiname 5.30, kavinukė neveikia, tačiau dega šviesa, pavyksta prisibelsti ir gauti arbatos iki 10 litų, papildomai paprašome vandens iš krano, tą gauname nemokamai. Atsipučiame ir vėl į kelią, dabar jau slidinėjimo trasomis smagiai ant užpakalių leidžiamės žemyn, bet pasiekiame akligatvį. Ką gi nieko baisaus, jėgų dar yra ir smagiai nučiuožtus 200 metrų žemyn tenka ropštis atgal. Vėliau seka ilgas ėjimas ir leidimasis ilgąja trasa, kuri ir veda prie apatinės keltuvo stotelės. Leidimasis kombinuotas kojinis-užpakalinis, tačiau gana varginantis ir pagaliau po 1,5 valandos leidimosi mes 19 val. pasiekiame Le House. Išaiškėja, kad autobusas į Chamonix bus tik po valandos. Męs su Arūnu bandom rasti nakvynę vietoje, tačiau grįžtam nieko nepešę. Andrius bando tranzuoti į Chamonix, tačiau taip pat be rezultatų. Atvažiuoja autobusas, šildomas! Po kelių minučių susivokiame, kad tai yra pirmosios minutės mums teigiamoje temperatūroje po 6 dienų kelionės, netrukus apie tai suuos ir bendrakeleiviai, bet mums ne motais, nes jau civilizacijoje, nuovargis slegia pečius, norisi ištiesti kojas, nusiprausti ir išgerti gurkšnį vyno ir alaus.

Kopė:

Kęstutis Navickas (dienoraščio autorius)
Juozas Bičkunas (fotografijos)
Aidas Bubinas (video)
Andrius Kriščiunas
Arūnas Kazlauskis