Monblanas – Tavo viršūnė ;)

‘Straipsniai’ temos archyvas

Paskambino Vaidas, salo Linai reikia vado į Monblaną. Na aš ten nebuvęs, kompanija gera lengvai ir sutikau pavadovauti. Iš tikrūjų apie Monblano kalną nedaug žinojau. Težinojau tiek kad tai nėra techniškai sudėtingas kalnas, pagrindinis priešas tai aukštis, na kad dar yra mirties koluaras, kur krenta akmenys.

Šiek tiek pasiklausinėjęs buvusių susidariau nuomonę apie ši kalną, sudariau kopimo planą.

Išvykome išnuomotu mikroautobusu, kadangi visi vairuotojai, Gintas dar ir gitarą pasiėmė, tai kelionė neprailgo.

Arvydas nuo mūsų vyko atskirai, vijosi skrisdamas lėktuvu, vėliau atsilikęs vieną dieną prisivijo mus kai dėl aklimatizacijos ėjome į radialinį pasivaikščiojimą, teisingiau kabarojimasį uolomis ir nusileidimą ton pačion stovyklon.

Į Šamoni miestelį atvykome vakare, beieškodami nakvynės sutikome kalnų gidę, kuri mus visus sužavėjo ir papasakojo, kad aukštai daug sniego ir ten nėra lengva. Na mes taip lengvai nepasiduosim. Išsimiegoję keltuvu pasikeliame iki 1801 toliau pėsčiomis, aplinkui gėlės žydi paukščiai čiulba.

Praėjome keletą namelių, Rustemas, gailiai žiūrėdamas į akis karštligiškai ieškojo nakvynės, tai čia tai ten rasdamas patogias aikšteles palapinėms. Bet aš stebėdamas bendražygių savijautą ir nuotaikas sugebėjau visus nuvesti iki namelio 3167 Refuge de Tete Rousse. Kažkaip kalnų liga per daug nepasireiškė, vakarienę valgėme visi. Nuotaika gera. Pagal pirminį planą čia turėjome atsirasti tik kitos dienos vakare.

Ryte išeiname į aklimatizacinį pasivaikščiojimą, tikslas palypėti aukščiau. O čia daugiau kur lipti nėra kaip tik link sekančio namelio. Paimame apraišus virvę pietukus ir patraukėme viršun. Žmonių tikrai daug, net gėda kad mes jiems maišomės tik stengdamiesi aklimatizuotis. Lipam lenkdami daugelį. Tik keletas gidų pralekia pro mus prisirišę klientus kaip veršiukus išraudusiais veidais. Šie lipikai didžiausias pavojus kopiantiems,tempiami veršeliai nebemato, kur stato kojas, jiems iš po kojų lekią kruša įvairaus dydžio akmenų, tie savo ruožtu byra ant žemiau kopiančių.

Ir šią dieną neturėdami aiškaus tikslo užlipome iki namelio 3817 Refuge de l’Aiguille du Gouter, ten išgėrę arbatos, pasvarstėm, kad būtu gerai likti ir ryte kopti į viršūnę, nes oro prognozės rodo, kad dar kitą dieną oras suges. Aišku, kad svarstyti galime, bet aš nusprendžiu leistis žemyn ir nedurniuoti. Su aukščiu nepajuokausi, jau ir taip kai kurie skundžiasi galvos svaigimu ir pats jaučiu aukščio poveikį. Taigi leidžiamės, nusileidimas techniškai nesudėtingas, nors daugeliui nebandžiusiems uolinio laipiojimo atrodo kraupiai, bet vyrai sugeba įveikti baimės jausmą tai mes nusileidžiame laimingai. Kirsdami koluarą kabiname virvę dėl žemyn krentančių akmenų. Apačioje jau laukia mūsų Arvydas. Nakvojame toje pačioje vietoje, Nakvynės vietoje sutinkame dar vieną lietuvių grupę, vadovaujamą Aido Bubino. Vienas mūsų grupės narys atsisakė lipti į viršūnę. Fiziškai tikrai būtu pajėgęs, bet nusileidus apačion, vėl atgal kilti tingėjosi, kalnų liga baidė, nes ten aukščiau visiems jautėsi.

Ryte jau su visu svoriu kylame vakarykščiu keliu. Stebiu Arvyda, jis aukštį staigiau pagavo tai ir savijauta jo prastesnė. Bet viskas normoje ir mes neskubėdami, nors ir daugelį aplenkdami pakylame iki 3817 Refuge de l’Aiguille du Gouter. Virš jo įsirengiame stovyklą, teisingiau patobuliname, anksčiau įrengtą. Dirba visi nes žino, kad darbas padeda įveikti aukščio poveikį, iškasėme net urva-virtuvę valgyklą. Matome, kad genda oras. Prasideda pūga, statume vėjo sieneles, atkasinėjame užpustytas palapines, verdame valgyti, taupome benziną, karts nuo karto einame į trobelę žaisti kortomis, kur bandome prisijaukinti namelio šeimininkus nesvetingus prancūzus, Rustemo nuomone “даже хуже чем руские”. Ginto ir Andriaus pastangų ir jumoro dėka ledai pralaužti, dar namelio šeimininkus žavi mūsų pasiryžimas nepasiduoti audrai ir nenoras ieškoti prieglobsčio namelyje. Palapinėse apart lietuviu nebenakvoja niekas, ir namelyje ištuštėję. Bijodami oro beveik visi leidžiasi žemyn, kas jau bijo apledėjusiais akmenimis tai su malūnsparniu gelbėjami. Liko rusakalbiai Latviai jau užkopę į viršūnę, bet bijantys leistis žemyn, Meksikietis su gidu laukiantys gero oro viršūnei pasiekti, du draugiški makedoniečiai ir keletas lenkų. Visgi rusakalbiai latviai po paros baimių dvidešimtą kartą atsisveikinę nusileidžia žemyn. Taip prabėga keletas dienų. Klausimai apie orų prognozes turbūt net pačiam Dievui įkyrėjo, tai pagaliau siuntė žinią apie gerą orą. Iš apačios pasipylė lipikų banda.

Keliamės antrą nakties, dangus žvaigždėtas, pavalgome, laukiam niekas nelipa, duodu komandą lyst dar į palatkes, kadangi geriau tegul eina gidai ar grupės priekyje žinantys kelią. Pagulėjus pusvalandį virtinė pajudėjo, mes irgi šokame į trasą, beveik paskutiniai. Bet geros aklmatizacijos dėka, lyg ir neskubėdami pradedame visus lenkti. Po truputi aušta, po kojomis debesų jūra užpildžius visas tarpukalnes, žara dangų dažo auksine spalva, ji atsispindi debesyse, visi jaučia euforiją, saulėtekis nuostabus. Gintui pradeda šalti kojos, jis nebežino ką daryti pradeda panikuot, bet čia gi šalia draugai kurie numovę batus trina jo kojas, atstato kraujotaką atima celofanus kurios jis neapdairiai susikišo į batus neva taip išvengs drėgmės. Oras puikus išskyrus vėją, jis pučia negailestingai stengdamasis mus nuversti nuo kalno, nešdamas ledo gabaliukus kerta per neuždegtas vietas, išpučia iš po drabužių šilumą, palikdamas šaltį. Judinu veido raumenis stengdamasis nenušalti žandų nosies, kiti irgi panašiai elgiasi, slypime po kaukėmis. Kopimas vyksta palyginus lėtai, bet štai ji išsvajota viršūnė. Vietos ne daug džiaugsmo šūksniai nunešami vėjo, susikalbame tik rėkdami vienas kitam į ausį. Bendra nuotrauka, ilgai neužtrukę leidžiamės žemyn. Nepaminėjau kad kartu su kita lietuvių grupe užkopė 65 metų amžiaus Rimantas iš Šilutės, paklausus vardo jis prašė jį vadinti seneliu… Visi jautėme pagarbą šiam žmogui įveikusiam visų pirmą save. Nusileidome iki palapinių nesunkiai, kiekvienas žingsnis žemys tai kelias į šilumą. Žemiau išviso jaučiausi kaip keptuvėje saulė plieskė negailestingai, bet drabužių nenusivilkau, kadangi retame ore labai greitai galima apsvilinti odą.

Nusileidus į stovyklą griuvome pagulėti, kaip tarėmės Vaidas po valandos jau atsikėlęs pradėjo ardyti savo palapinę, Gintas niurzgėjo, niurzgėjo dėl tokio greito įvykių veiksmo, bet teko nusileisti ir rangytis lauk iš šilto guolio.

Pradėjus leistis žemyn teko sustoti, kadangi vyko gelbėjimo darbai. Gelbėtojai malūnsparniu gelbėjo grupę žmonių, kaip vėliau paaiškėjo žuvo vienas lenkas ir sužeista jo draugė, mes juos prisiminėme sėdėjusius namelyje mums už nugaros. Netrukus nusileidome iki 3167 Refuge de Tete Rousse, čia Gintas bečiuoždamas išsisuko koją ir iškarto sugalvojo planą kaip toliau neiti, skambino draudimui reikalaudamas malūnsparnio. Kadangi namelis netoli įkalbėjome eiti tenai ir mėginti išsiaiškinti padėtį su gelbėtojais. Ten Gintui numovę batus kelias minutes spaudinėjo koją ir iškvietė malūnsparnį NEMOKAMAI, atskrido 5 gelbėtojai ir išgabeno nabagą į ligoninę. Viso namelio lankytojai susirinko pažiūrėti šios gelbėjimo operacijos, spragsėjo fotoaparatai dūzgė kameros. Mes likę tenai movėme nuo klausimų kuo toliau, teisingiau žemiau. Taip belėkdami pasiekėme žolę, ir aikšteles palapinėms. Andrius belėkdamas pakeliui pametė kilimėlį tai miegojom susiglaudę trise ant 2 kilimėlių.

Ryte pasiekėme keltuvą leidomės apačion ir ten jau laukė kelionė į Lietuvą.

Važiuodami į Lietuvą ieškojome nakvynės, bet Joninių švenčių dėka visi viešbučiai užimti, o miego po kopimo labai norėjosi visiems, taigi nenorėjom rizikuoti. Jau praradę viltį dar Ginto uoslės vedini sustojome prie kažkokio viešbutuko, kuris pasirodo ne viešbutukas, o restoranas, pažadinti šeimininkai pagailėjo mūsų pakvietė vidun pavalgydino, užleido vieną kambarį, kur mes išmiegojome. Viskas įvyko kaip kokioje pasakoje. Tai tokia graži kelionės pabaiga.

Visi gryžo užgrūdinti šalčio, aukščio, uolų, pūgų, uraganinio vėjo, visokių nepriteklių ir jau nebebūdami pieno pakeliais.

Dalyviai: Vaidas, Raimondas, Gintautas, Andrius, Arvydas, Linas, Rustemas.

Linas
XGenomas.lt

Neseniai grupė lietuvių grįžo iš ekstremalios kelionės, kur sėkmingai užkopė į aukščiausią Vakarų Europos kalną itin sunkiomis sąlygomis. Prancūzijos ir Italijos teritorijoje stūksantis 4808,45 metro aukščio kalnas nėra vertinamas, kaip itin pavojingas, tačiau ant Monblano yra žuvę ir lietuvių.

„Praėjusią savaitę, itin atšiauriomis oro sąlygomis, sėkmingai ir saugiai suvedėme dar vieną kopikų grupę į Monblano viršūnę! – džiaugėsi žinomas ekstremalas, šuolių su virve meistras Dainius Pilypas. – Malonu sėkmingai grįžti iš antrosios kelionės, įkopimo į Monblaną. Buvo visko – pragariško oro, pavojingų situacijų, dar vienas “close-call” ir galima sakyti trečiasis mano gimtadienis šiemet…“

Dainius itin džiaugėsi didele lietuvių kopikų komandos morale ir motyvacija.

„Kai visi kiti bėgo nuo kalno, evakavosi sraigtasparniais ir slėpėsi “refuge” –  lietuviai laukė audros kalnuose, įsitvirtino lauko stovyklą – šypsodamasis teigė D.Pilypas. – Kai beveik visi pabėgo nuo kalno, kas savo kojomis, o kas ir evakuotis kvietėsi sraigtasparnius, lietuviai liko ir linksmai rengėsi sutikti naktį gręsiantį net 30 metrų per sekundę stiprumo vėją ir smarkų sniegą“.

„Neseniai grįžome iš dar vienos sėkmingos kelionės į Monblaną. Šį kart sąlygos kaip reta buvo sunkios. Kelias dienas pragyvenome pūgoje, 3900 metrų aukštyje įrengtoje stovykloje, ir laukėme progos kopti“, – teigė dar vienas ekstremalas ir operatorius Aidas Bubinas.

Sėkmingas Monblano šturmas įvyko penktadienio naktį. Kopusius ekstremalus „puolė“ didelis vėjas ir šaltis viršūnėje, o dar laukė sudėtingas ir pavojingas nusileidimas.

„Per tas dienas buvo daug atsisakiusiųjų kopti ir nusileidusių ar net sraigtasparniais nuleistų alpinistų, buvo sužeistų ir net žuvusiųjų. Net dvejos – mūsų ir XGenomo lietuvių komandos rimtesnių traumų išvengė ir sėkmingai grįžo į Lietuvą“, – įspūdžiais dalijosi A.Bubinas.

Beje, kopdami lietuviai aplankė ir vietas, kuriose ant Monblano kalno žuvo jų tautiečiai. Ant Monblano kalno ir atšiauriomis sąlygomis ekstremalai nešėsi ne vieną Lietuvos vėliavą.

Monblanas (pranc. Mont Blanc, it. Monte Bianco – „Baltasis kalnas”), esantis Alpėse, yra aukščiausias Vakarų Europos kalnas. Jo aukštis – 4808,45 metrų (pagal 2003 metų GPS matavimą). Monblanas stūkso dviejose valstybėse – Prancūzijoje ir Italijoje.

Balsas.lt

Kalnas – aukšta geografinė vietovė, aukštesnė negu kalva. Teigia geografinis apibrėžimas. Ką reiškia aukšta? Kas Lietuvoje patenka į kalnų sąrašų, kitur gali būti per mažas kalvos vardui.

Alpinizmo pradžia laikomi 1786 m. kai rugpjūčio 8 dieną Žakas Balma ir Mišelis Pakardas, užkopę į Monblano viršūnę. Monblanas – Europos “stogas”, aukščiausia Alpių viršūnė, priviliojanti nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, mylinčių kalnus – tiek pradedančiųjų, tiek jau patyrusių alpinistų. Kalnas su daugybe veidų – techniškai nesudėtingas (kopiant klasikiniu maršrutu), bet tuo pačiu kartais ir labai klastingas kiekvienais metais nusinešantis kelias dešimtis gyvybių. To priežastys buna įvairiausios…nepakankamas fizinis pasiruošimas, blogi orai, atsitiktiniai dalykai – liūtys, lavinos, kurių nepavyko numatyti, žmonių neatsargumas, kai patys užsimeta akmenį, bravūra. Nors kalnuose nėra prieš ką pasirodyti. Lipimas į kalną labai priklauso nuo sąlygų.. Vakariečiai dažniausiai blogu oru nelipa, o geria alų papėdėje. Sulaukę gero oro „lango“ su šturmine kuprine įsimetę kelis šimtus eurų sulaksto per pora dienų. Į Monblana geru oru gali eiti beveik su marškiniais, o blogu gali nušalti visus galus jei nepakankamai pasiruošei orui, kuris kardinaliai skiriasi nuo matyto Chamonix miestelyje vidurvasaryje. Tad ko ten visi lipa ? Dauguma todėl, kad jis stovi ten…nes jis ten yra… yra kalnas – reikia užlipti. Alpinizmas prasideda, kai pasieki savo vidines ribas ir norisi jas šiek tiek peržengti. Yra sunku ne tik todėl, kad fiziškai sunku, bet todėl, kad sunku prisiversti – blogai jautiesi, truksta oro, norisi gerti ar valgyti. Visa tai veikia, ir vis tiek turi išlikti tai, kas stumia pirmyn. Yra vidinė nuostata – tik aukštyn. Retas paprašytų: nebegaliu, veskit mane žemyn bet vis dėl to rizika turi būti apskaičiuota. Kai nėra kontrolės – kas nori, eina, kur nori ir kada nori. Kalnai stovės dar tūkstančius metų, o žmogaus gyvenimas yra vienas, tad džiaukimės kalnais ne paskutinį kartą…

… Antrosios kelionės, kurios metu sėkmingai sukopė tik keli ryžtingi lietuviai, o kiti dėl itin prastų oro sąlygų pasuko atgal, video siužetas:

“Kelionės yra priešnuodis prietarams, aklam prisirišimui ir siauram mąstymui” // Markas Tvenas

“Kalnai – tarsi laboratorija, kurioje paaiškėja, kokie žmonės yra iš tikrųjų” // G.Petronienė

Monblanas. Europos “stogas”, aukščiausia Alpių viršūnė, priviliojanti nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, mylinčių kalnus – tiek pradedančiųjų, tiek jau patyrusių alpinistų. Kalnas su daugybe veidų – techniškai nesudėtingas (kopiant klasikiniu maršrutu), bet tuo pačiu kartais ir labai klastingas. Galbūt tai ir atbaidė praėjusiais metais nuo minties pamojuoti visiems nuo šios viršūnės – pernai jis buvo nelabai draugiškas .. Bet jis vistiek viliojo ir mintys apie jį vis neapleisdavo.
Taigi, kai prieš gerus porą mėnesių sužinojau apie planuojamą kelionę, kurios tikslas – Mont Blanc viršūnė (4808 m), per daug nesvarsčiau. Šiek tiek avantiūristiška – menkai pažįstami ir visai nepažįstami žmonės, problemos su koja (tada dar tikėjausi, kad viskas per tuos kelis mėnesius susitvarkys). Bet – kas nerizikuoja, tas negeria šampano (arba mūsų atveju – sidro, CocaColos ir nevalgo ledų ).

Taigi, birželio 21 popietę Vilniuje ir Kaune sukomplektavę visą komandą, išjudame link Prancūzijos, Chamonix. Laukia ilga kelionė. Bet kompanija smagi – daug juoko, rimtų ir nelabai rimtų kalbų, .. Panašu, kad kolegos beveik nesijaudina.

Iš kelionės užrašų: “2010-06-22 22:10 vietiniu laiku. Po daugiau nei paros, praleistos busiuke (didžiausias krūvis teko mūsų “sėdimosioms”:)), esame Chamonix kempinge. Jau spėjome aplankyti Aido išgirtą piceriją – tikrai verta dėmesio, ir picos skanios, ir naminis vynas puikus. Soti vakarienė civilizacijoje prieš išeinant į kalnus. Bet tai bus rytoj ryte. O šį vakarą (jau tamsu) vyksta intensyvus pasiruošimas: dalinamės maistą, įrangą, visi matuojasi batus ir kates, kas nemoka – mokosi rišti mazgus .. Na, beveik trumpas įvadas į KKT Pradeda jaustis lengvas nerimas ir šiokia tokia panika .. Nieko, rytoj ryte išjudėsim, visi pajus ta gėrį, kuris ateina tada, kai esi ne šalia, o pačiuose kalnuose .. Bet miegas turbūt nebus ramus “

Birželio 23 rytas. Pusryčiai, daiktų susipakavimas, keli pirkiniai Chamonix – ir mes prie keltuvo.

Iš kelionės užrašų: “2010-06-23 ~11 val vietiniu laiku. Sėdime aikštelėje netoli keltuvo. Baigiame perkraustyti ir susitvarkyti kuprines (kai kas išima kojinių, kelnaičių ir drabužių perteklių – nebus kalnuose kada ir dėl ko puoštis , o juk viską reikės nešti ant savo gležnų pečių ..), įtikiname kai kuriuos kolegas, kad galima nuo pat apačios keliauti su alpinistiniais batais ir nenešti papildomo svorio, paruošiame kates darbui, išgėriame paskutinius lietuviško jogurto gurkšnius (neišmesim gi ). Paskutiniai kadrai judant link keltuvo. Parašiau kelis sms’us tiems, kurie dabar LT – žinau, jaudinasi .. Nuotaika gera, visi linksmi. Gal todėl, kad oras superinis – šviečia saule, jokio debesėlio. Orų prognozės geros, bent lietaus mums nežada. Aišku, kas laukia iš tiesų, pamatysime jau ten, viršuje, tarp debesų .. Šiandien peržengsiu tą savo 2500 m komforto ribą. (prasideda ir lengva panika dėl kojos ..). “

Tikroji kelionė prasideda keltuvu pakilus į ~1800 m aukštį, iš kur, užsidėję kuprines ir tvirtai į rankas paėmę trekingo lazdas, iškeliaujame kalnų takeliais link pirmosios dienos tikslo – trobelės, esančios ~2800 m aukštyje. Fotosesijos prie krioklio (berniukai net išsirengė ), pirmasis sniegas ~2400 m aukštyje, pagaliau – katės !!! (kai kuriems kolegoms iš pradžių jos neatrodė labai tinkamos kelionės palydovės .., bet vėliau suprato, koks tai yra gėris ). Trobelė (Refuge des Rognes 2768 m) pasitiko mus svetingai, turėjome kaimynus – porą prancūzų, kurie naiviai klausė, ar be kačių ir su kerzais galima užkopti į Monblaną. Na taip, kaip Aidas sakė – prieš šimtą metų žmonės taip kopė .. Vakarienė, Vitos „stebuklas“ (Metaxa ), nakvynė trobelėje ant grindų (prieš miegą taip ir neįkalbėjau kolegų sužaisti keletą „kalnietiškų“ žaidimų – et .. „bazė“, arba Andriaus „avytės“ .. – panašu, kad mano pakeleiviai buvo per daug išvarginti visos dienos ėjimo, mąstyti niekam nebekilo noras ..).

Iš kelionės užrašų: “2010-06-24 ~11 val. vietos laiku. Aukštis 3133 m (pagal Dainiaus super duper laikroduką, kuris rodo daug visko). Judame dvi valandas nuo trobelės, kurioje šiąnakt nakvojome. Sulaukėme pusryčių į lovą – saldžios ryžių košės .. ) (išskirtinai tik kalnų maistas .. – na jūs mane suprantat ). Prabangiai gyvenam – kaip buvo pasakyta „tikras alpinizmas“ . Kadangi diena vėl giedra, iš aukštai apžiūrėjome Chamonix. Aplinkui grožis nerealus .. Šiandienos planas – pasiekti 3800 m arba 4200 m, ir ten įkurti šturminę stovyklą. Žiūrėsim kokiu tempu pavyks judėti. Kolkas visi nusiteikę neblogai. Optimizmo suteikia ir nerealiai geras oras – saulė, beveik nėra debesų. Užkandame, dedamės apraišus – judėsime link kuluaro”.

Kuluarą praėjome be didelių sunkumų – susigulėjęs sniegas, išminti takeliai. Pradedam matyti, kad mes tikrai ne vieni – tiek kopiančių aukštyn, tiek besileidžiančių nemažai .. Dar lyg ir ne sezonas, bet gero oro langas, panašu, priviliojo nemažai norinčių pažvelgti į Alpes nuo aukščiausios jų viršūnės. Kartais iškildavo sunkumų prasilenkiant, kartais kantybės pritrūkdavo laukiant kol kažkas praeis tam tikrą atkarpą ir vėl galėsim judėti aukštyn. O čia veikti buvo ką – 600 m uolinė / sniego atkarpa. Gana statu. Kai kur – trosai. Kiti kopia ryšiuose po 2-4 žmones, mūsų aštuonetas bandom šią atkarpą įveikti savarankiškai. Nelengva (o galvoje dar sukasi mintys .. – ir kaip čia reikės leistis ???). Pietaujant jau buvo aišku, kad iki 4200 m šiandien tikrai nenueisime .. Kadangi šiek tiek išsiskyrėme – vieni judėjo greičiau, kiti lėčiau – nesiimsiu pasakoti apie emocijas ir patyrimus, bet kai pasiekėme trobelę Refuge Du Gouter (3817 m), buvo matyti, kad nuvargo visi .. Vieni daugiau, kiti mažiau – nuovargis buvo ir fizinis, ir emocinis. O kur dar aukščio poveikis .. Tiems, kurie kalnuose naujokai, tai turėjo būti tikrai nemenkas išbandymas ..
Sprendimas įsirengti šturminę stovyklą šiame aukštyje, taigi – kuprinių sukėlimas virve per Tunnel du Mont-Blanc, keli šimtai metrų iki stovyklavietės. Atrandame iškastą urvą – juk reikia išbandyti ir jame pernakvoti? Dvi palapinės, dar vienas iškastas naujas urvas (kolegoms irgi naujų patyrimų norėjosi ) – šturminė stovykla įrengta.
Ir – šventė ir kalnuose šventė Aido gimtadienis. Pasveikinam, padovanojam marškinėlius ir kokį tai slovakišką gėrimą (hmm, nepamenu pavadinimo, o kas keisčiausia – nepamenu tokio gėrimo, niekad neužkliūdavo jis man Tatranska Lomnica parduotuvėj; išvada – reiks važiuot į Tatrus, patikrinti, nes visai skanus ). Aido fotosesija basomis kojomis, su marškinėliais ir šortais. Žvėris Vakarienė. Anksti gulamės, šviesu dar .. – bet žinom, kad šiąnakt šturmas.

Birželio 25. Keliamės (tiksliau turbūt lendame iš miegmaišių, nes miegoti tai vargiai ar kas miegojo ..) antrą valandą nakties (budintieji kėlėsi dar valanda anksčiau .. – pagarba jiems ). Užkandam (sunkiai maistas lenda), išgeriam arbatos, jungiam ciklopus, apsiginkluojam trekingo lazdomis ir į kelią. Tikslas aiškus – viršūnė, pakilimas 1 km, o kiek reikės nueiti, kad tiek pakilti – patikrinsim (įjungiu SportsTracker‘į – ataskaita čia : SportsTracker.nokia.com/nts/workoutdetail/index.do?id=2698920 ).
Daugybė ciklopų švieselių tiek prieš mus (kai kurios atrodo tokios tolimos ..), tiek mums už nugarų (kai kuriems turbūt mes labai toli atrodom, tai guodžia ).
~4200 m aukštyje iškyla problemų dėl vieno iš bendražygių sveikatos būklės. Peršasi sprendimas, kad Adas, lydimas Arvydo, leidžiasi žemyn link stovyklos, ten pailsi ir kyla į viršūnę kitą naktį. Bet Adas atkaklus (sakiau, kad jis tikrai turi kažkur turbo mygtuką paslėpęs , kurį porą kartų per įkopimą buvo labai sėkmingai įjungęs). Taigi link viršūnės vistik išjudame visi aštuoni. Švinta, grožis aplinkui neapsakomas. Savijauta nebloga, jėgų yra – atrodo, į viršūnę bėgte užbėgčiau .. (Tas nerealus kalnų poveikis .., nenusakomas jokiais žodžiais, tą gali tik pajusti. Tada, kai kalnai tampa pačiais geriausiais draugais ..)
~8:30. Na štai ir ji, viršūnė .. Jokio debesėlio, saulė .. Vaizdas užima kvapą .. Pamojuoju visiems (juk žadėjau ), keletas džiugių sms‘ų, gauti palinkėjimai saugiai nusileisti (taip, tikrai ..). Bendražygių apkabinimai, nuotraukos, šypsenos .. Ant viršūnės praleidome turbūt ~ 40 min (bent jau vienoje iš foto užfiksuoti skaičiukai 4807 m 9:07)
Kelias žemyn. Pradeda darytis šilta. O kojos, atrodo, pačios bėga Bet leidimasis atrodė toks ilgas .. Ir išvargino. Baisiai. Su Dainium ir Adu nusileidom iki stovyklos pirmieji, taigi puolėm tirpdyti sniegą ir virti iš paskos ateinantiems kolegoms arbatą .. Tai buvo taip sunku .. Kelios valandos pogulio (varvančiame urve ) ir siaubingas galvos skausmas atsikėlus .. Bet tai laikina – vaistukai ir po valandėlės visi vėl gyvi Šventinė vakarienė. Ir sprendimas šiandien žemyn nebesileisti ir likti nakvoti šturminėj stovykloj. Nepasiduodame kaiminystėje įsikūrusiems estams – jie pasikabino vėliavą, kabiname ir mes saviškę (mūsiškė pagerinta, su skylutėm (t.y. nerta) – o tai juk gerai, skylutės gi nesveria ) Atrodytų, nuovargis, reiktų eiti miegoti .. Bet ne .. Neramios mes sielos – keturiese išsipuošiam ir išsiruošiam į trobelę. Norim alaus. Žmonių – begalė. Vietos kabakėlyje nerasta. Tai nusiperkam alaus (0,3 l skardinė – 5 EUR) ir einam gert į lauką. Kas išgeria, kas išpila (nerodysim pirštais .. ). Bet skanus tas alus, ir panašu, kad gerokai paveikė, nes vyrai dar labai norėjo tūso su lenkais (o gal estais?) .

Iš kelionės užrašų: “2010-06-26 ~12 val. Aukštis ~ 3200m. Rašau toje pačioje vietoje, kurioje darytas paskutinis įrašas prieš dvi dienas. Kolkas sėdime keturiese: Jūratė, Dainius, Adas ir aš (Irma). Praėjome kuluarą. Mes jo nepamatėme tokio, apie kokį jį kalba – mums jis buvo labai draugiškas.
(ką tik sraigtasparnis į trobelę, esančia netoli mūsų, atgabeno krovinį; beje, prieš dešimtį minučių pabendravau su šešių lietuvių grupe, kuri šiandien išjuda į viršų. Ech, pavydu šiek tiek jiems. draugiško Monblano ir jiems .. ) (…) Į viršūnę sulipom per ~5 valandas. Nusileidus į šturminę stovyklą nebebuvo nei jėgų, nei ūpo judėti žemyn. Tuo labiau, kad iš karto laukė toji ~600 m uolinė atkarpa, kuria šiandien leidžiantis neapleido mintys: ir kaip mes čia užlipom ??? Vistik, lieku prie savo nuomonės, kad užlipti galiu bet kur, jeigu tik mane iš ten nukeltų
(…) Tuos ~600 m leidomės ~2,5 val. Dabar sėdim ir laukiam likusių: Dainius tirpdo sniegą, Jūratė rašo sms, Adas tvarkosi įrangą .. “

Kad nusileidimas būtų greitesnis, nuskamba pasiūlymas leistis ne kojytėmis, o “ant užpakalių“ (Dainius jau tai išbandė judant nuo kuluaro ). Man mintyse ir akyse – praėję metai, Ala Archa ir mano parodomasis nusileidimas kūlversčiais .. Brr .. Baisu. Bet reikia Ir išties – gan greitai pasiekiame ~2400 m esantį traukinuką. Tiesa, kai kas nelabai sėkmingai – tiek fizine, tie emocine prasme (Vita, Vilma, tikiuosi, merginos, jau atsigavot ..). Ir toliau žemyn kojytėmis. Pavargom. Jei atvirai – užkniso .. Kojos šlapios, batai trina, pirštai atmušti .. Bet – viskas kas turi pradžią, turi ir pabaigą .. – pirmomis sekundėmis tas pamatytas asfaltas atrodė kaip haliucinacija. Koks malonumas buvo nusiimti batus Sidras, ledai, CocaCola (Dainiaus dėka lydėjusi mus visą kelionę ), autobusiukas, kempingas, dušas, vakarienė, naminis vynas .. Ir tas dviprasmiškas jausmas – ir džiaugsmas, kad puikiai viskas pavyko (tikrai, oro atžvilgiu buvo kurortas ), ir liūdesys, nes kažkas baigiasi .. Tikra tiesa, kad kiekvieną kartą kalnuose žmogus palieka dalį savęs. Bent aš tikrai. Bet tikiuosi, kad palieku tai, kas juoda, o pasiimu iš jų dalį gėrio ..

Birželio 27-28. Pusryčiai kempinge. Pasivaikščiojimas po Chamonix (parduotuvių atžvilgiu – rojus ). Pietūs toje pačioje picerijoje, vynas .. Daiktų sukišimas į busiką ir .. tas ilgas kelias namo Vėl daugiau nei para ant ratų, pietūs Lenkijoje (cha, ten net cepelinų yra- tiesa, vietoj jų buvo atnešti koldūnai,sakė, čia beveik tas pats ), atsisveikinimas su Dainium ir Jūrate Kaune, paskutinė bendra foto, atsisveikinimas su visais Vilniuje.

Mes vėl ČIA.

Ačiū visiems dalyvavusiems (kelionės data 2010.06-21-28; įkopimas 2010-06-25): Aidui, Dainiui, Arvydui, Adui, Jūratei, Vitai, Vilmai. Labai tikiuosi, kad mus likimas dar kažkur ir kažkada suves ..

P.S. Toks keistas pastebėjimas – aklimatizacijos man reikia ne kalnuose, o sugrįžus iš jų ..

Irma Šopienė
Vitos Mikuličiūtės foto.

Aukščiausią Vakarų Europos viršūnę gaubia ypatingos traukos aura. Gal todėl, kad Monblanas yra strategiškai patogioje vietoje, lengvai ir greitai pasiekiamos jo prieigos iš Prancūzijos Šamo­ni miestelio, į kalną kas dieną traukia ne tik virtinės alpinistų, bet ir parasparnių pilotai, slidininkai.

Mont Blanc (pranc.), arba Baltasis Kalnas, seniai tapęs kultine alpinistų vieta. Nors gerokai nutryptas, tačiau ne praradęs savo didybės. Kartais įnoringai, apsigaubęs audrų debesimis, nusipurto žemės gyventojus ir ap­sikloja naujais sniego patalais. Prieš kopimą į viršūnę kai kam kyla abejonių, ar pavyks vos keliolika valandų kelio nuo civilizacijos nutolusiame kalne pajusti tikrą ją jo dvasią, bet jie nelieka apvilti. Monblanas duoda tiek, kiek gebi paimti, ypač jei aplenki komercinį alpinizmą.

Alpinizmo dinozaurai

Kaip ir visose srityse, taip ir alpinizmo sporte Europa seniai nužingsniavo tolyn, palikusi mus it dinozaurus. Mums vis dar įprasta kulniuoti per kalnus su sunkia kuprine, o europiečiai puikiai derina pėsčiųjų turizmą su malonumais. Jie keliauja nuo vieno nakvynės namelio iki kito, to dėl netampo nei palapinių, nei maisto.

Europa seniai pamiršo vilną ir medvilnę. Alpinizmui skirta speciali ekstremalaus sporto apranga, kuriai reikė­tų išleisti ne vieną tūkstantį litų. Iš šiuolaikinių sintetinių medžiagų pagaminti drabužiai ne įtikėtinai lengvi ir šilti, greitai išgarina drėgmę, užtikrina maksimalų komfortą. Jei sporto prekių parduotuvėje prasitarsite, kad rengiatės kopti į Monblaną, pasiruoškite ilgai paskaitai apie tai, kad jums dar reikėtų ir specialių, nuo šalčio apsaugančių pirštinių, modernaus dizaino akinių, batų, pritaikytų kopti, o ne vaikštnėti po kalnus, antbačių, apsaugančių nuo sniego, termoso, o ne gertuvės, kad turėtum neužšalusio vandens ir t. t.

Saviveiklai vietos nėra

Europinio alpinizmo profesionalumas ir realistinė-praktinė mūsų kalnų sporto patirtis skiriasi ne tik apranga. Europiečiai į Monblaną kopia mažomis grupelėmis. Vienas instruktorius – du, trys prade dantie ji. Aiškiai nu­brėžta riba, skirianti profesionalumą ir mėgėjiškumą. Kas metus ant Monblano žūsta žmonių, to dėl saviveiklai čia nėra vietos.
Tačiau instrukcijų laikymasis – įprasta civilizuoto pasaulio savybė, o mes linkę šiek tiek improvizuoti ir į viską žvelgti kūrybiškai. Galima į Monblaną įkopti ir didele grupe, kurią oficialiai veda vienas instruktorius, jei liku­sieji jau yra iš bandę, kaip leistis uolomis su virvė mis, žino, kaip laikyti ledkirtį, moka tvirtinti ant batų „kates“ ir pasirengę saugoti kartu einantį bendražygį.

Draudžiamųjų ženklų išimtys

Profesionalių instruktorių paslaugų norėtųsi išvengti dar ir to dėl, kad kalnai mums nekelia „komercinių“ aso­ciacijų. Tai vieta, kur norisi įkvėpti laisvės visomis prasmėmis. Nors panašu, kad Monblanas tokių galimybių palieka vis mažiau. Visas kalnas apipintas nepriekaištinga aptarnavimo infrastruktūra.

Dar prieš keletą metų buvo galima statyti palapines šalia šturminio namelio, bet dabar taisyklės griežtesnės. Nakvoti leidžiama tik namelyje, kuriame vietas reikia užsisakyti iš anksto – geriausia prieš pusmetį, nes vė­liau nėra jokios garantijos, kad bus vietos. Kalbama, kad tvarka pasikeitė tada, kai nuo ledyno su palapinė­mis nučiuožė ir žuvo daug turistų. Gal svarbu ir ekologija: siekiama apsaugoti gamtą nuo didelio žmonių srauto.
Tvarkos nesilaikantieji gąsdinami, kad, nevietoje pasistatę palapinę (stovyklavietę įrengti galima tik prie „Tete Rouse“ namelio 3167 m aukštyje), iškviestu malūnsparniu būsią nugabenti žemyn. Tik ar visiems už­tektų pinigų banko sąskaitoje, jei tek tų sumokėti už „skrydžio malonumą“?

Taigi nesusiplanavęs kelionės iš anksto, matysi Monblaną kaip savo ausis. Bet visur pasitaiko išimčių ar lai­mingų atsitiktinumų. Mums rengiantis kopti, kelias dienas siautėjo audra. Tokiu oru lipti į kalną neįmanoma. Alpinistai buvo priversti laukti gero oro, ir „Du Gouter“ namelyje (3817 m aukštyje) žmonių susigrūdo dau­giau negu galėjo tilpti. Ne tik į vieną gultą po kelis – valgomajame nebuvo vietos ir po stalais, ir ant stalų. Tie, kurie netilpo, nakvynės ieškojo lauke.
Ištyrę situaciją aptikome, kad į „draudžiamąjį“ sniego šlaitą nakvynei įsikasusi ne tik kita lietuvių grupė, bet ir užsieniečiai. Vienas sugebėjo įsirengti nakvynę net be palapinės – tiesiog įsisupęs į miegmaišį įlindo į sniego urvą. Užteko vietos ir mums: dvi šaltos naktys palapinėje po žvaigždėtu dangumi, kurio nesudrumstė jokie malūnsparniai.

Europa neturi laiko

Į Monblaną galima suvaikščioti per kelias dienas. Sutiktas vienišas keliautojas iš Vilniaus sakė, kad jau penk­tą kartą lipa į kalną su savo šunimi, kurį per uolas užsikelia ant pečių. Jam pasiekti viršūnę tereikia vienos dienos. Kiti dažniausiai tam skiria bent dvi tris nakvynes. Daugiau laiko neturi ne tik Europa, bet ir mes. Atlė­kus tik savaitei, ištinka „isterija“, jei pasitaiko blogas oras ir atkertama galimybė įlipti į Monblaną. Žygio pra­džioje, kai dangus su žeme maišėsi, mums teko slėptis žemutiniame namelyje. Tamsioje patalpoje dėl deš­ros gabalėlio pešėmis su pelėmis, o per bemieges naktis vėjo šuorai talžė stogą. Ramybės suteikė tik kalnų ožiai, su kuriais dalinomės teritorija, kai, trumpam aprimus audrai, galėdavome išeiti į lauką.

Jautiesi bejėgis prieš gamtos stichiją. Vėjo gūsis gali smagiai kilstelėti nuo žemės net su sunkia kuprine. Tuomet geriau stovėti saugioje vietoje. Nusileidžiantieji nuo kalnų per davė žinią, kad audringą naktį prie že­mės buvo priplotos ir sulaužytos palapinės.
Sulaukti gero oro – tikra malonė. Kai kalnas atveria kelią link savęs, belieka pasikliauti savo jėgomis. O jų reikia nemažai. Pirmiausia būtina įveikti techniškai sudėtingesnę atkarpą – ropštis stačiomis uolomis. Pra­ūžusi audra apsunkino uždavinį. Akmenys buvo aplediję, tad teko lipti prisitvirtinus „kates“.

Tiesą sakant, vietos čia mažoka. Jei laikaisi už akmens ranka, saugokis, kad lipantis žemyn jos neprimintų koja su „nagais“, kurie gana aštrūs. Vienas su gebėjo „smagiai“ įspirti ir prakirsti iki kraujo koją.
Verta apsidairyti, ar ne atlekia, taikydamasis tau į galvą, akmuo. Iš girdus perspėjantį šūksnį „stones!“, gali būti per vėlu. Patekėjus saulei pradeda tirpti sniegas ir išsijudina jame įšalę akmenys, kurie, riedėdami že­myn, „numuša“ žmones. Daug „judančių“ akmenų ir ant uolų, tad reikia būti apdairiam, kad jų nenumestum ant lipančiųjų iš paskos. Tik ar visi tai geba padaryti, kai dūsta nuo deguonies trūkumo, apsvaigę nuo aukš­čio svirduliuoja į visas puses ir kaip pelų maišai krenta instruktoriams į glėbį.

Svaiginantis kokteilis

Paprastai kopimas į viršūnę prasideda antrą valandą nakties. Pasitinkant švintantį dangų, neišvengiama ro­mantikos dalis – šąlančios rankos bei kojos, nes naktį temperatūra buvo nukritusi iki –10C. Tad buvo visai neblogai vėl sulaužyti taisykles ir išsiruošti ne naktį, o rytą. Takas link viršūnės nužymėtas geltonomis dėmė­mis. Iš pradžių atrodė, kad tai vyriška kompanija palieka žymes, ir tik vėliau paaiškėjo, kad tai ne kas kita, kaip skrandžio turinys. Tiksliau, tik gelsvas skystis, nes tokiame aukštyje pusryčių net pusę džiuvėsio gana sunku įveikti.

Pykinimas – tik vienas aukščio ligos požymių. Daugelis neišvengė galvos skausmo. Staigiai pakilus į didelį aukštį deguonies trūkumas vertė žiovau ti, apimdavo apatiškas mieguistumas.
Kopiant viršūnė pamatoma ne iš karto, ji savo didingumą atveria pamažu. O ir aplinkiniai kalnų masyvai ne mažiau įspūdingi. Tuomet supranti, kad ši vieta yra alpinizmo meka ne dėl tuščio pasipuikavimo. Čia yra kas veikti ir pradedantiesiems, ir patyrusiesiems, galima rinktis ir paprastesnį maršrutą, ir sudėtingą. O tie, kurie lipa į kalnus ne dėl sportinio intereso, gali atverti visus pojūčius begaliniam erdvės ir grožio žaismui. Kai visa tai susilieja su alinančiomis fizinėmis pastangomis, neįprastu aukščio poveikiu, kai „pamini“ debesis po savo kojomis, „suplakamas“ toks svaigus kokteilis, kurio poveikio ilgai nepamirši.

Kaip teigia alpinizmo klasika, visa tai turėtų vainikuoti euforijos jausmas užkopus į viršūnę. Tai nevisiškai tiesa arba tiesa tiems, kurie lipa vien tik „už kariauti viršūnės“ (kas su kuo „kariauja“, puikiausiai matyti iš to­lo, kai žmogeliukai atrodo kaip skruzdelytės, ropojančios kalno šlaitais).

Nors diena pasitaikė saulėta ir užuovė jose buvo šilta, viršūnėje siautė ledinis vėjas. Gal jis ir atvėsino norą ilgiau dairytis į Europą iš viršaus. Kelios akimirkos fotografijai, ir takas pasisuko žemyn.